Santrauka:

Važiuojam toliau...

Voldemaras Zacharka

– Šit kaip? – pakėlė antakius tardytojas. – Vadinasi, prie seifo nagų jis nebuvo prikišęs – apiplėšimas įvykdytas po Bartkaus mirties.
– Tai dar ne viskas, – mėgavosi savimi žinąs daugiau už viršininką pavaldinys. – Tuo pačiu stiliumi kažkas vėl pasidarbavo televizorių gamykloje, šįkart kitame ceche. Lyg tyčia vėl nebuvo darbo ir vėl darbininkai buvo išleisti namo.
– Iškart jaučiama ta pati ranka, – tvirtai nusprendė Morkėnas. – Be to, esu linkęs manyti, kad bent vienas iš nusikaltėlių privalėjo dirbti gamykloje. Plėšia seifus lyg savo namuose...
– Preliminariais duomenimis, pirštų antspaudai ant rasto laužtuvo priklauso Antanui Meškauskui, – raportavo netikėtai į kabinetą įvirtęs ekspertas. – Smulki ataskaita bus rytoj. O informavau dabar, nes „piršteliai“ tokie ryškūs – lyg tyčia palikti. Beje, iš jūsų kažkas priklauso.
– Čia tai bent! – į paskutinius eksperto žodžius dėmesio nekreipdamas svarstė seklys, žiobčiodamas tarsi iš vandens ištrauktas karpis. – Velionis ne tik vagia, bet dar ir žudo?
– Ir tu laikraščių antraštėmis kalbėti pradėjai? – už ankstesnę skriaudą atsirevanšavo Kazokevičius. – Įdomu, kieno gi antspaudus parsivešime iš pastarojo įsilaužimo?
– Neabejotinai jie bus! – tardytojas lyg užsuktas pradėjo blaškytis po kabinetą tarsi jis būtų patalpoje ieškojęs penktą kampą. Dabar pradėjo dirbti kiekviena smegenų ląstelė. – Čia kažkas ne taip. Pradėkime iš pradžių. Turėjome nusikaltėlių trijulę. Dėl mums iki šiol nežinomų priežasčių vienas jų žuvo, - Tadas godžiai užtraukė dūmą. – Liko dviese. Peršasi logiška išvada, jog lavonas dingo, kad mes nesusigaudytume apie kitam asmeniui persodintą jo pirštų odą. Tas asmuo tikrai ne Bartkus – nevoš juk jis sau pačiam strypu per galvą? Be to, vagystės metu Algis Bartkus ramiai sau ilsėjosi pas Abraomą. Bet kurių velnių mums pastoviai lyg tyčia pakišami Meškos „piršteliai“? Liko tik vienas Romas Juška. O prie seifo darbavosi mažiausiai dviese. Ką, Juška ir vienas zombis?! Na, ir mįslė.
– O ką, jei buvo ketvirtas? – pradėjo atkusti „studentas“, radęs tinkamą progą pagaliau atsikratyti jam pastoviai primetamų „ypatingai sudėtingų“ užduočių.
– Būtent! – staiga nukirto Morkėnas. – Gaujos galva ir smegenys. Tai jis mus visą laiką vedžioja už nosies. Ir štai ką aš sugalvojau: vakar buvo penktadienis, ir kiek aš žinau, nedirbo visa gamykla. Sunkūs laikai – produkcijos niekas neperka, o sandėliai užversti. Nedelsiant čiupk ragą ir susiskambink su kuo nors iš gamyklos administracijos. Jei neišmokėti pinigai guli ir trečio cecho seife, sandėlyje surengsime pasalą. Vagys įžūlūs, jie įsitikinę, kad mes jų nelaukiame, o kai suprasime kas prie ko, bus jau vėlu. Vilčių ne prūdai, bet pamėginti reikia. Valdžios telefonus rasi pas gamyklos sargą.