Kupinai liejasi skausmas, mintys —
Bandai — negali sustabdyt jų,
Neužpusto užmaršties smiltys,
Nors neskirta gyvenimų dviejų.
Peržengei gyvenimo slenkstį,
Gal likai neatradusi prasmės,
Netrokšti smilkti, rusenti —
Tyla kaip ir žodžiai nepadės?
Kaip nelauktai viskas nutolsta —
Lieki lyg prie užakusios versmės,
Sielos šaltinis dar nesenka,
Kodėl varpo dūžiai į tolius aidės?..
Nori atverti dar sielos takus,
Ištiesti net klumpant kitam ranką,
Kur akių žvilgsnis nepasiekiamai gilus,
Deja, nenori suprasti, kodėl
Tau maža laimės dalelė tenka?..

Susitaikai, kad tavyje neliko nieko,
Išbarstei atokiam grublėtam kelyje,
Esi nueinantis keleivis plyname lauke ir
Renki saulėtus lašus uždarydama savyje...