Vyrai nuvyko pagal gautą operatyvinį pranešimą – būtent toje gamykloje, prie kurios dingo lavonas, buvo išplėštas seifas su darbininkų atlyginimais. Išvakarėse dėl komplektuojančių detalių tiekimo sutrikimų prie konvejerio dirbusius darbininkus susidarius prastovai teko išleisti namo, tad pinigus iš banko parvežusi kasininkė nebeturėjo kam jų mokėti. Tokiu būdu nusižengiant instrukcijoms pinigai „nakvojo“ seife.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad vagys (o jų tikrai turėjo būti ne vienas) kaip tik ir tykojo tokios progos. Kasoje jie elgėsi kaip tikri šeimininkai: nesunkiai atrakinę pagrindines cecho duris, ilgapirščiai pateko vidun, na, o ten rimtesnių kliūčių irgi nesutiko. Beje, sudėtingą signalizaciją jie atjungė meistriškai – jautėsi specialisto ranka. Gi prie paties seifo „aliarmo pranešėjas“ išvis neprijungtas, kas tuomet niekur nebuvo daroma niekur. Tai vargu ar būtų padėję – kvalifikuoti „svečiai“ „konserbų dėžę“ (seifą) su prieštvaninės konstrukcijos užraktu įveikė nepaprastai lengvai, na, o ši atsidavė ponui visrakčiui tarsi paskutinė kekšė.
Nusikaltimo vietoje tarsi pasityčiodami vagys „primėtė“ daugybę pirštų antspaudų tarsi norėdami pasakyti: imkite juos, tai nieko neduos. Vieni įspaudai (o jie buvo dviejų rūšių) nebuvo ryškūs, gi kitus galėjai dėti nors į kriminalistikos vadovėlį. Jais tarsi nučiupinėtas visas seifas, netgi stiklinė, iš kurios sušilus besidarbuojant numalšintas troškulys. Iš viso to piršosi išvada, jog vienas plėšikų buvo „žalias agurkėlis“, dar neturėjęs jokių reikalų su uniformuotaisiais.
– Sulygink šiuos pirštelius su kartotekoje turimais, – eilinę „superužduotį“ praktikantui numetė Tadas. – Ir kuo skubiau.
Šis išspyruokliavo tokiu tempu, kokio galėtų pavydėti net lytiškai subrendęs zuikis. O iškart po pietų Morkėno jau laukė siurprizas – vieni paimtų pirštų antspaudai buvo tapatūs... Antano Meškausko! Kiti gi priklausė Romui Juškai. Pagal visus logikos dėsnius trūko tik Algio Bartkaus „nuočiupų“.
– Nieko sau, – švilptelėjo Vidas. – Lavonas plėšia seifą!
– Apsiramink, – nukirto nuostabą tardytojas, – kol dar žurnalistai neiššniukštinėjo. Jau įsivaizduoju rytojaus laikraščius su tavo ką tik ištarta antrašte. Tai bent mus „pašlovintų“ kokia „Akistata“ ar kitas koks laikraštpalaikis. Turime dirbti operatyviau, kad aplenktume „plunksnuotuosius brolius“.
Tado kaktos raukšlėse tarsi pradėjo ryškėti kažkoks menamas klaustukas.
– Tai jau nebe juokai, – pradėjo samprotavimus Morkėnas. – Iš kur ant seifo lavono pirštų antspaudai? Čia kažkas ne taip. Juk nesitampys nusikaltėliai su numirėliu vien tik tam, kad mums paliktų daiktinių įrodymų?! Na, varškėti, – draugiškai truktelėjo per dantį Vidą, – įjunk savo dedukciją.
Apakintas tokio epiteto praktikantas visgi sugebėjo įjungti savo didžiuosius smegenų pusrutulius.
– O kas, jei nusikaltėliai lavonui nukirto rankas? – gana vaikišką versiją išdėstė vaikis. Bet pamatęs ant kaktos lipančias šefo varlės akis, susigėdęs šią nesąmonę čia pat pakeitė kita: – Ne, ne tai... O štai odą vienas lavono sėbrų galėjo persisodinti – tokie atvejai pasaulinėje praktikoje žinomi. Tiesa, papiliarinės linijos po kurio laiko atsistato, bet ne iš karto.
– Klausyk, pročiau, – nusispjovė Tadas. – Šitokiai operacijai prireiktų ne vieną seifą iššluoti. Klausyk, o juk belieka „mažmožis“ – sučiupti džinsuotus šviesiaplaukius. Tik kur jų ieškoti?..