Pradingai kažin kur — 
Lyg į šulinį būtum įkritęs,
Į svajingas mintis
Įsirangė landus ilgesys.
Ko belaukti dabar
Iš sapnus nusiplovusio ryto?
Tvinksniai ima kankint:
„Kur esi? Kur esi? Kur esi?"

Bet užkandu žodžius,
Nei blaškausi po slopią vienatvę —
Tu tokia paslaptis,
Kokią slėpt privalu nuo savęs.
Būk savam šuliny,
Jei nenori tave kad atrasčiau — 
Vaizdinių kaliniai neišeina laisvai į gatves.

Lauksiu vėlei nakties
Ir tikiuosi — į sapną sugrįši,
Mano tvinksniai nurims
Ir landus ilgesys nekankins,
Nebeslėgs paslaptis
Iki sapną nuplaunančio ryto.
Ar galiu priekaištaut, 
Jei šviesa tu manosioms akims?

Pasisavinsiu? Ne.
Tikras jausmas niekuo nesuvaržo.
Man pakanka ženklų,
Jog esi po žvaigždėtu dangum.
Taip, vienatvė slopi,
Bet lyg raktą turiu tavo vardą
Ir nuo šiol jau žinau,
Ko aš trokštu ir kas man brangus.