Tavo pirštų mėlis stingdo mano kraują,
Tavo tuščios akys nieko nebesako.
Tavo pėdas sūrūs vandenys skalauja,
Tavo plaukus puošia jūros dumblių šakos.

Aš paskendęs praeities šešėliuos,
Aš bandau tave atmintyje gaivinti,
Bet tave jau nešas vandenynų vėlės,
Drausdamos gyvybę tau priminti.

Aš likau it senas apipuvęs tiltas,
Talžomas žvarbios bangų mūšos.
Noriu būt palaidotas, užpiltas
Audros, vėjai mano griaučius tenušluos.

Smėlis gviešias silpno mano kūno,
Aš jam atsiduodu nedvejojęs.
Tik dangus regės, kaip tyliai šičia pūvu,
Laukdamas tai pragaro, tai rojaus.