Rytmetiniam darbų šurmuly,
Kol templė raumenų nesubliuško,
Tu leki pro stotis
It greitasis veržlus traukinys,
Neišblėsę sapnai
Pabarbena į sąmonės lukštą.
Nė neklausi kol kas,
Kur ir ko paknopstom tu leki,
Bet po to atkunti,
Vis daugiau klausimų prasiblando,
Pamatai, kas šalia,
Ko stokoji, turi ko per daug.
Jei esi išdidus,
Akys lieka karščiuojančios, sausos,
Tik stabdžius savyje
Kyla velniškas noras paspaust.
Kas dienos rutina
It nukrypti neleidžiantys bėgiai,
Kiek anglies pakuroj, 
Tiek išmesdamas garą skubi,
Nors taip traukia būtis
Savyje kuo ilgiau paturėti,
Ką svarbaus ir brangaus 
Dulkinoj pakelėj palieki.
Dar ne finišas lyg?..
Žyra kibirkštys... Ko tu sustojai?
Pasikrauti anglies?
Prisipildyti indą vandens?
Pamatei, ant žolės
Kaip mažutis vikšrelis ropoja,
Panašiai, kaip ir tu —
Tik paklusdamas templei raumens.
— Aš esu ne vabzdys! —
Protestuoji, rėki, — Aš — ne kirminas!
O kodėl? Kuo skiries?
Tuo, kad maistą imi iš lėkštės?
Kas esi? Tai — esmė,
Tarp visų klausimų šitas — pirmas.
Vos užduodi jį sau,
Tas, greitasis, kaip mat sulėtės...