Bendrabučio komendantė apie Antaną Meškauską žinojo ne kažin ką. Retkarčiais šis keturiasdešimtmetis vyras išgerdavo, bet stogas, kaip sakoma, nenuvažiuodavo. Na, o draugus jis teturėjo tik du – maždaug dešimčia metų už save jaunesnius „baltapūkius“. Taip komendantė vadino blondinus. Visa trijulė – vaikų namų auklėtiniai, rūpesčių, tai yra naktinių orgijų, jie nesukeldavo, tad į dažną vaikinų nakvinėjimą komendantė žiūrėjo pro pirštus. Kaip atrodė? Na, nieko ypatingo. Trumpai apsikirpę, užsitempę firminius džinsus. Tipiški stileivos. Tiesa, vienas jų – Algis – neturėjo ant kairės rankos mažojo pirštelio, kitas, kurio vardo komendantė nebuvo spėjusi iššifruoti, puikiai nusimanė radiotechnikoje. Į jį su savo bėdomis dažnai kreipdavosi bendrabutiečiai. Tai, berods, buvo viskas, ką „studentui“ pavyko sužinoti.
Ne kažką jis išpešė ir iš siaubingo įvykio liudytojų, daugelis iš kurių gyveno būtent šitame „kolektyviniame skruzdėlyne“. Jei apie tatuiruotę prisiminė beveik visi, tai tik viena pastebėjo iššokusį iš automobilio esant bepirščiu. Paprasčiausiai todėl, kad jaunuolis krito į akį, o mergina pasitikrino, ar ne „žieduotasis ženeklis“, tad savo žvilgsnį pasiuntė pirštais. Jaunuolių pavardžių stažuotojas taip ir nesužinojo, o bendrabutyje po to įvykio vyriokai nebepasirodė. Ir tai natūralu: nesant šeimininkui, svečiams nėra kas veikti svetimoje pastogėje.
Kai grįžęs Vidas pasidalijo su savo naujuoju „šefu“ gauta informacija, Tadas pamąstęs užkorė ant pavaldinio sprando naują rūpestį:
– O tu kuo skubiau apsilankyk paskutinėje Meškos įkalinimo vietoje – pas mūsiškius kolegas-spygliuočius, – taip tardytojas vadino dirbančius anapus spygliuotos vielos prižiūrėtojus. – Ar tik nebus draugužiai iš ten?