Tolsta žingsniai dienos,
Už miškų blunka prieblandoj žaros
Ir visuos pašaliuos
Pradrąsėja šešėliai pilki.
Tankmėje nepiktai
Vargšą Jurgį lakštingala bara,
Nors nei Jurgio nėra,
Nei to žirgo, kurį reiks kinkyt.
Oras tirštas kvapais –
Kas pražydo, kas kiautą sakuotą nuplėšė,
Kas plevena aukštai
Išdidžiai iškeltais žirginiais.
Smilga siekia dangaus
Naują ūglį iškėlusi tiesų,
Kol nespėjo žvaigždžių
Ąžuolai lapija užuskleist.
Dieve, kaip čia ramu!
Pajuntu, kad apsunko blakstienos,
Kad mintis prie minties
Prisiglaudusi laukia sapnų.
Neatimk iš manęs 
Amžinybėn įkritusią dieną,
Nors jau trokštu kitos, 
Nes šviežieną ragauti smalsu.
Vėl atrasiu spalvas –
Išsiskleidusį lapų smaragdą,
Vėl svaiginsiu uoslėn
Įsismelkusiais Rojaus kvapais,
Kol vakarė gaiva
Nepaglostys karščiuojančią kaktą,
Kol kiekvienas raumuo
Ties naktim kaip mirtim atsileis.
Kuo atbusti sunkiau,
Tuo diena man atrodo brangesnė,
Bet kodėl aš giriu
Tik sparnuotas jaunystės dienas?
Graudumu paspringstu
Tarsi sunkiai nuryjamu kąsniu –
Jau rėkiu, ne meldžiuos,
Kaip šį džiaugsmą bijau aš prarast.
Ak tie norai paiki!
Kas prasideda, turi ir baigtis.
Kokio galo skubra
Nulakino tolyn be žirgų?
It lakštutė linksma
Glėbyje čiauška mažas vaikaitis.
Juk bijau ne mirties –
Kad būties godumu aš sergu...