IV

– Na, štai, studente, – vos praaušus Žeimio pėdoms į stažuotoją kreipėsi Tadas. – Kai kas pradeda aiškėti. Antanas Meškauskas – dėmesio verta asmenybė. Du kartus teistas už vagystes. Labai jau pamėgo tuštinti seifus. Antrąkart išėjęs į laisvę, bendrams apsiskelbė savo amatą metąs. Pažandėmis jaučiu – ne savo noru, o vien todėl, kad kriminalistų akylai stebimas buvo. Bet kad nuo kamino pas Abraomą keliautų? Galvoje netelpa. Beje, tą dūmtraukį dirbdamas vienoje miesto statybos kontoroje tarsi pats sau minaretą susimūrijo.
Šiuos faktus Vidas ne tik gaudė savo burna, bet ir pats stengėsi mąstyti. Suprantama, Meškauskas aukščio nebijojo, tad „pasivaikščiojimas“ kamino viršūne jam buvo „zuikio dainos“. Bet kam prireikė mainuoti žemyn? Savižudybė? O svarbiausia – kam ir kuriuo tikslu prireikė vogti lavoną?
– Įdomu, kas gi tie žaliūkai, pagrobę Meškausko kūną? – garsiai mintis toliau tęsė stažuotojas, kažką karpydamas ne tik ant stalo gulėjusiomis žirklėmis, bet ir ausimis.
– Štai tu jais ir užsiimk, – nuobodaus darbo čia pat atsikratė tardytojas. – Meškauskas pastaruoju metu gyveno bendrabutyje, ten iškart ir apsiuostyk. Tebus tai tavo pirma savarankiška užduotis. Būtų neprošal dar kartą apklausti liudytojus – juk ne visi ką nors prisiminę pas mus užsuka, kaip padarė Žeimys. Ir sužinok, gal dar kas matė ant Meškos rankos tatuiruotę – tokia juk, ko gero, viena visam sviete. Tik nekarpyk ausim, dėkis galvon kiekvieną naują žinią.
Vidas sutrikęs padėjo rankoje laikytas žirkles ir kuo skubiau nėrė pro duris.