Marškinaičiai voliojas ant tako
Jau sprogusio pumpuro,
Tiesias lapų delnai
Lyg maldautų skaisčių spindulių,
Bet šalna po šalnos,
Pajuodavęs smaragdas nei purpuras
Ir diena iš dienos
Be darbų ir vilčių didelių.
Kelio nėr atgalios –
Trink netrynęs sakuotą sermėgą,
Nuo šalnos nepriglaus
Ir pasnaust glėbyje nepriims.
Lengva būtų išlikt,
Jei iš džiaugsmo be pastangų giedi,
Be tokių štai ženklų
Patirties priveiktoms smegenims.
Nuo šakų nupūsti
Strazdanojas ant grindinio žiedlapiai,
Nekantrus ūžesys
Drumstą dieną pilnuos aviliuos.
Dar sužvarbs ir suvargs,
Kas be laiko rūbus nusimėtė,
Bet pavasaris toks –
Šilta, šalta, o jis sužaliuos.
Su griausmu, su trenksmu,
Išsirengęs nuogai, be atodairos.
Tik patyrę seni
Apsikamšo sulos likučius.
Na, nezirsk dėl naudos,
Pažiūrėki į žydinčią obelį –
Argi džiaugsmo giesmė
Pusėj žodžio sušals ir nuščius?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-05-06 19:49:45
It vienu įkvėpimu nuaustas, vaizdingas, savo įtaiga įsismelkiantis giliai, taip giliai. Kažin kodėl pamąsčiau apie galimą sulyginimą su Donelaičiu... sodrumu, žodingumu, kalbos sravėjimu.
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-05-06 15:32:28
Geras. Nuo pat smulkios smulkios pumpuro marškinaičių detalės ėjimas į didesnius vaizdinius. Ir gyvybė jaučiama tekste. Tas ir yra svarbiausia
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-05-06 11:31:30
„Lengva būtų išlikt,
Jei iš džiaugsmo be pastangų giedi...“
Išmintis, žavesys ir vilties spinduliukai obels žydėjime, tik atlaikyt šalnas... Srauniai teka mintys, tvirtu žinojimu pasvertos. Pabaiga man labai graži, ir kaip atskira miniatiūra skaisčiai nušvinta –
„Pažiūrėki į žydinčią obelį –
Argi džiaugsmo giesmė
Pusėj žodžio sušals ir nuščius?“