Žvarbiame rytmety
Kraujas džiaugsmo giesmių nebegieda,
Rūpi lįsti kur nors
Ir tūnot po pernykščiu lapu.
Kažin ko neramu —
Dėl sumizgusios nuotaikos gėda?
Nes gal ryt, gal poryt
Jau manysi: „Cha, būta bėdų!"
Mosi rankom plačiai —
Lyg numestum tolyn prastą mintį,
Tarsi trauktum save
Iš akivaro pats už plaukų,
Lyg vaiduokliui klaikiam
Nebeleistum jausmų bekankinti,
Lyg ant vieno pečių
Uždėti būtų kryžiai bent du,
Bet stveriesi, neši,
Į kalniuką steni išsišiepęs.
Tik nedrįski užsnūst —
Dar ir trečią tau kryžių uždės.
Pavargai? Suprantu,
Su būtim nėr saldu galynėtis,
Na, o ypač tada,
Nematai jei buvimo prasmės,
Jei našta per sunki,
Jeigu raumenys tirta pavargę,
Jeigu aibės ligų
Išlandyta trapi sveikata.
Kas tada beapgins
Prisikelt nepajėgiančio garbę?
Tik nuo ryto žvarbaus
Lyg nakties atlaikyta diena.
Vienas žingsnis, gal du...
Pažiūrėk, o šalnos lyg nebuvę!
Ar bus derlūs žiedai,
Pasirodys tiktai rudeniop.
Prieš skaičiuojant bėdas
Sveika kartais prikąsti liežuvį —
Kad šalna jau tavy,
Jis begėdiškai gali išduot.