Dangus negali išsiveržt iš narvo
Ir likti visas pilnas viduje.
— Tik neužmirški jo savybės plaukti
Ir susiliet, — užtraukė man daina.

Bet mintyje man darės vis mažesnis,
Atrodė, ims ir susitrauks taip greit.
Galbūt tada galės išlįst iš narvo,
Bet tokio mažo man jo neprireiks...

Tad išėjau, kur ežeras svajoja,
Galvojau dangų paskandint jame.
— Tu pažiūrėk, kas tau po kojom! —
Ir traukt manęs daina nebesustojo.

Ant žemės tai dangus gulėjo,
Neužlipau ant jo vos vos...
Taip būtų viskas pasibaigę,
Net tas, kam dar lig šiol nėra pradžios.

Save ir jį vandenyje pamačius
Nebegalėjau eit toliau.
— Tu pamatei, bet ar pažįsti, —
Daina netilo vis garsiau.

— Juk nieko tokio, kad ir sudrebėjot —
Jus palietė srovės galia,
Kuri yra priklausoma nuo vėjo,
Nes nėr kitos srovės svajonių ežere.

Galiausiai visa tai, ką tu girdėjai,
Tik atspindys tavęs kitam veide,
Todėl dainuosiu tau, nestosiu niekad,
Kad tik kas nors užneštų gero vėjo ežere!

Daina dainavo, ji nekalbėjo,
Nes jai tokia skirta dalia,
Tad jei man lemta būti blaškomai vien vėjų,
Paleiskit mano dangų, uždarykite narve mane.