Pirmi metai, kamienas — rykštelė,
Keli sprindžiai virš žemės juodos.
Netikėjau, džiaugiausi nustebęs —
Tiek spalvos žieduose raudonuos!
 
Ir iš kurgi toks noras žydėti,
Kai reikėtų tik augti ir augti.
Dar suspės obuolėliais derėti,
Šakeles gi jie gali palaužti.
 
Tik jaunystė nelaukia, ji skuba
Su pavasario vėju nuskristi,
Kur gyvenimas blaško ir supa,
Į jo gelmę vilioja nuklysti.
 
Sako, pirmus žiedus reikėtų nuskinti,
Tik ranka liest ir skinti nekyla.
Kaip liepsnelės tarp lapų jie spindi —
Net diena pašviesėja, sušyla.