Nesuskaičiuojamą kartą ratai rieda
į kalną, pakalnę ir lyguma...
įvairiaspalviai peizažai šmėžuoja pakelėje:
baltame patale miegantys medžiai žiemą,
rudenį pilki, dabar pavasario gaivoje.
Stebiu pro langą peizažo kaitą:
metų laikų džiugi ar liūdna dovana —
prisiminimai paliko etapą nueitą,
nežinai, kada pateiks staigmeną sidabro šalna...
Šiuo metu pavasariniam kelyje į gimtą kraštą
pakelės medžiai skleidžia gyvybės ženklus,
žemė tik audžia pilkai žalią raštą,
apklodama žiemos paliktus plikus stiebelius.
Kelionė — pareiga, tačiau širdžiai miela —
vyksti, kur amžiams atgulė tėvai:
pasitinka smiltis, tamsi granito skala,
vaikystėje tarp kapų praminti takai.
Vieta, kur prisiminimai išliko nepakitę —
čia pradėjai pirmąją raidę pažinti,
eidavai numintais takeliais pakrante,
deja, šio kelio ir takelio grąžint negali.
Siela trokšta pajausti, pamatyti,
palytėti kojomis, pamoti iš tolo ranka —
negali šio kampelio pamiršti, atsisakyti:
parskrendantiems paukščiams — instinktas,
tau — gimtosios žemės trauka.