Ir jo žymes akmeny.
Dulksna užklojo jos sielą mylėtą,
Pasislėpusią minioj, gal tu meni?

Ji stiebėsi prieš saulę
Kaip gležna gėlė.
Dingo jos ašaros ir apgaulė.
Kelius pasiėmė žolė.

Ja džiaugėsi padangė,
Bet ji mylėjo lietų.
Ji ištirpo jame, kadangi
Nebėra tų tolių saulėtų.

Ji mylėjo lietų ir mėnulį,
Ir baltas žėrinčias žvaigždes,
Kurias skaičiavo žolėj atsigulus.
Ji troško lietaus. Ji – beveik kaip aš.