Išvoliotas nakties degute
Mano sapnas atsitempia
Vakar dienoj susirankiotą nerimą.
Sužaizdojau žodžius
Ir it vaikas kampe susigūžus verkiu.
Pasibaigtų galop
Bergždumu bekankinantys sąrėmiai,
Nes būtis nuolatos
Reikalauja sprendimų sirpių.
Ša, ateina. Girdi?
Pats stropiausias valytojas — laikas.
Šypsniu lygink raukšles —
Kad suglamžytas juodraštis dar pamanys.
Jei įtarsi — išmes,
Garsiai melskis — gal būt į tave nesitaikys,
Vėl šviesės paryčiais
Lubom slėgęs baugus kambarys.
Praropojo. Lengviau
Gaudo orą spazmuojančios dumplės,
O dangaus pakrašty
Raudonuoja nunokus žara.
Apsisprendžiau palikt
Ir nevilkt su savim viso dumblo,
Nes išvargo galva,
Klaustuku išsiraitė kupra.
Šiepsiuos? Ne. Nežinau.
Fontanu trykšta gyslose syvai.
Kam kariaut su laiku?
Juk žinau, kas ir ką nugalės.
Pasitiksiu sapnus,
Degutu kol naktis neužpylė
Mano sielos gelmėj 
Žiburiuojančios džiaugsmo žvaigždės.
Eikš, bruškuotojau, šen.
Nors turiu ką prarast, nebeklupsiu
Ir lyg iššūkį tau
Aš atkišiu raukšles bei gumbus.
Padalink, jei gali,
Vieną pusę dar kartą per pusę.
Cha, tave apgavau —
Tarsi varputis kraujas gajus.