Nusitraukusi paklodę nuo veido,
Karštais raudonais žandais
Prisiglaudė prie nuogo peties.
 
Jis miega ramiai,
Tvirta įrudus krūtinė dusliai kilnojasi
Aukštyn žemyn,
Aukštyn žemyn.
 
Jo oda karšta.
Jai
Jis vienintelis padaras
Žemėje,
Sušildęs ne tik kūną.
Ir sielą.
 
Pagalvės ant žemės,
Antklodė irgi.
 
Vakar,
Kai vienišoj tamsoj
Skausmas draskė krūtinę,
Lediniai namai ir
Lediniai aidai
Iš praeito gyvenimo iki
Tosios sekundės, kol
Pasigirdo skambutis...
Kai pirštai drebėjo
Braukdami ašaras,
Kai šaltos sienos per garsiai
Kalbėjo...
Skambutis...
Už jų buvo jis.
Dešimtkart išvarytas,
Įskaudintas,
Sugniuždytas...
Jis atėjo dar kartą
Pasakyti, kad myli,
Kad pyksta,
Kad atleidžia,
Kad skauda,
Kad reikia,
Kad žino.
 
Jai nepatinka rytai.
Nepatinka saulės šviesa.
Jie jai netinka.
Bet šitą sekundę,
Ji atiduotų naktį rytui
Amžinai.
Ji tyliai dėkinga.
 
Krūtinė nustoja kilnojus.
Pažvelgus aukštyn
Jos akys pagautos.
Ir laikas sustoja.