Žiūrėtum ir žiūrėtum... Tiek daug šviesos,
Gerumo ir erdvės,
Minties skaidrios, minties lengvos,
Be melo, nuodėmės.
 
Kaip nesudrumst, nesuardyt
Ramybės žieduose.
Aukščiausias leido pastatyt
Šventovę gamtoje.
 
Išbalusi vyšnia — stebuklas neįmintas.
Tai juk daugiau už gėlę tarp gėlių.
Žydėjimas šis paprastas, kartu didingas
Mažo žiedelio baltu kuklumu.
 
Čia viskas taip gražiai sudėta ir supinta —
Mamos skarelė, debesys, dangaus mėlynė.
Kas buvo paimta, vėl, rodos, sugrąžinta —
Žiedų aidais atbėgusi vaikystė.