Šypsomės pavasario pirmajai gėlei,
glostom švelniu žvilgsniu,
nesišypsom suvargusiai lėlei —
patys tampam žaislu skuduriniu.
Šypsomės vasaros saulei,
nors kankina kaitrūs spinduliai,
nenorim šypsotis rūsčiam pasauliui —
jis mums šypsos apgauliai.
Su šypsena pasitinkame artimą žmogų —
jo dovanotas žvilgsnis švelnus...
Ar turime gyvenimą sotų, patogų,
ar sielos žiburėlis neblankus?
Su laiku šypsenos blėsta —
kankina skausmas, neviltis,
gal pametėme kelią pradėtą —
moraliai skurdi dabartis?..
Kada išeisim iš nevilties liūno,
kada girdėsim tiesos žodžius —
šypsenos neviltyje tūno —
nesodinam, o kertam medžius?
Galbūt šypsosis ateities kartos —
išnyks apgaulė, melas, vaidai —
dabar lietuviams šios ydos šventos:
gilios senovės skambantys aidai?..
 
Didžiuojamės: „Lietuviais esame gimę...“
Šie žodžiai skęsta purvyne,
ar liausimės save naikinę
ir paversim kraštą dykyne?..
---------------------------------
O mūsų belieka tiek mažai!