Sugalvojau patikrinti, kaip pas mus veikia Žmogaus teisės. Taigi grįždamas po darbo matau mane iš tolo stebintį policininką. Et, numojau ranka ir tyčia kirtau skersai gatvę ten, kur pėstiesiems vaikščioti tikrai nevalia. Pamačiau, kaip pareigūnas iš planšetės ar kažko panašaus išsitraukė baudos kvitų knygelę. Nekreipdamas dėmesio, žengiau jo pusėn, tačiau persigalvojęs nukritau patvory ir pradėjau voliotis žolėse. Policininkas net išsižiojo iš nuostabos! Tada aš priėjau prie medžio ir uniformuotojo bei visų aplinkinių akivaizdoje demonstratyviai atlikau „mažąjį gamtinį reikalą”. Pamačiau, kaip pareigūnas sukalbėjo kažkokią maldelę į tokią nedidelę stačiakampę magišką dėžutę, kuri jam nedelsdama atsiliepė. Tada „pentinuotasis” čiupo mane dviem pirštais už pakarpos ir, sulaukęs atvykusio policijos automobilio, įgrūdo jo vidun. Tiesa, vairuotojas perspėjo, kad jei dar ką nors iškrėsiu, tramdomaisiais mane iš karto apvilks ir žmonėms baltais chalatais sumedituoti (gal „sumedikuoti”?) atiduos. Deja jo pažadams išsipildyti nebuvo lemta, nes ligoninės pacientūrai buvau pripažintas netinkamu.
Užtat po atsėdėtų parų ir atskaičiuotų baudų galiu jums nedviprasmiškai pareikšti: Žmogaus teisių Lietuvoje visiškai nepaisoma. Taigi ir didžiąja raide šio žodžio rašyti neverta. Mes esame ujami labiau už žmogaus draugus – keturkojus. Nes brangiems mūsų švystuodegiams už visus mano suminėtus veiksmus jokių nuobaudų net nebūtų! Netgi dėmesio niekas nebūtų kreipęs.
Va taip, žmogaus teisių gynėjai.

Voldemaras Zacharka