Būtų paprasta, jei
To kaip nors ne daugiau tereikėtų,
Jei vienatvės baubai
Neatimtų iš gyvo jusles.
Vienmylystė jausmuos
Teišdegina vieną portretą,
Sutiktuosius kitus
Tik sukandus žandikaulius kęst
Tegali. Ir blaškais
Tarsi tigras po narvą,
Atsidaužęs pečius,
Atsilaupęs nagus į virbus.
Ir dažniau nei dažnai 
Tau savigailos ašaros varva,
Nes per aiški riba
Tarp kas buvo ir to, kas dar bus.
Lyg svajotumei vėl
Su sulaužytu stuburu šokti...
Ženk atsargiai labai,
Nes parketas it ledas slidus.
Ir ne visad lengviau,
Kai suplyšusią širdį sulopai —
Atsiduoti gali 
Į aršesnio plėšrūno nagus...
Nežinau, ką patart,
Bet vienatvė — tik tavo sprendimas.
Pilnos gatvės žmonių —
It per potvynį upėj vandens.
Ko mes ieškom tarp jų?
Gal net patys dorai dar nežinom?
Pradžiai būtų gerai
Bent jusles nuo randų atidengt.
Kaip išloši loto,
Jeigu prizo tikiesi be bilieto?
Kai praversi duris,
Atsiras, kas pažvelgs į akis.
Gal po šituo kaip nors
Ilgesys tik draugystės, ne mylimo?
Tegul bus ši diena
Laikas uostyt, girdėt ir matyt,
Dar kita bus prieit,
O paskui — paragauti, paliesti...
Apsispręski tu pats,
Kam tu ryšiesi, ką tu keiti?
Daug reiklesnė širdis,
Kai joje šėlęs kraujas atvėsta.
To kaip nors negana.
Gal įveikti virbus mes menki?
Kokie dar? 
Neryžtingi? Aptingę? Pavargę?
Tai tik tu težinai,
Savyje kai blaškais it narve.
Kaip norėčiau pranešt
Gerą žinią — viltingą ir svarbią,
Bet tyliu, nes bijau
Guosti tokį žaizdotą tave...