Ženklai, pritiškę vaško,
pasąmonėje ir ant stalo krašto,
(stalo sąmonės krašto?)
Susiūti numirėlio dygsniais, aplink išpiltas dangus,
Smailiojoj skverbmėj juodųjų skylių sulietas matematinis raštas.
Nesąmoningai skrenda dantytas kamštukas ore. Pokštai!
Čia ir dabar... negana.
Galva svyra į vakar skendusį lopšį.
Girtas lopšio dailidė
Ir sapnas girtas.
Bazas
2014-04-30 21:14:01
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-05-01 16:48:27
Tos paskutiniosios eilutės
pastato viską į savo vietas,
Pakeleivio jau apkalbėtas...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-04-30 22:34:33
Įsimaišęs dantytas kamštukas turbūt nuo alaus butelio, o prieš nusvyrant galvai pabuvota smailiojoj skverbmėj, kritiniame suėjime, kur mirga sudėtingi raštai, kažkas tarp sąmonės ir nesąmoningų regėjimų bei praregėjimų.
Alaus butelį kaip formą apvertus ir pavertus apsvaigimu nuo būties, matyti panašiai: esame ženklų ir juodųjų skylių apsuptyje.
Ženklai, pritiškę vašku > pritiškę vaško (arba aptiškę vašku)