Išeini iš manęs
Lyg sausros išvadintas lašelis iš grumsto,
Palieku nederli,
Suaižyta menkais trupiniais,
Atgaivint negaliu,
Sudaigint – nė minties, tik sudrumsti.
Be rytojaus ženklų,
Nes kas likę, gyvavo seniai
Po žiedų žiedų pusnimis,
Po velėnos pragydusiu gimdymu,
Spindulių stygomis
Tarp aukštų debesynų pilių,
Bėgimu iš delnų,
Tiškimu ant įšilusio grindinio, 
Atspindėta būtis
Ant paviršių seklių ir gilių
Šėlo, šoko ilgai,
Kol į gelmę gelmės įsirangė,
Kol pradygo save
Ir lašais išsibadė akis,
Kol užduso todėl,
Kad įkalino padėką sprangią
Ir neklausė, kodėl
Išeini ir mane trupiniais palieki?
Išgaruok.Tiek jau to.
Nesižeminsiu – nesuturėsiu,
Jausmas laisva valia
Nuplasnoja aukščiau, nei aukštai.
Liksi amžiams kaltu –
Lyg bjaurėjęsis ir nebelietęs,
Kur beeitum, daužys
Tau ne kojas, bet sielą grumstai.