Mūsų vaikas niekada negims –
Žemėn kris prinokę saldūs vaisiai...
.........................................................
Šėls audra, ji niekad nenurims,
Per tą audrą pas mane ateisi:
Skils žaibai, perkūnijos grumės,
Medžiai klaupsis lapais užsidengę,
O tuščioj lyg nebūtis gelmėj
Dievas plaks likimo aštrų dalgį.
Nepabūgsi, nors labai skaudės
(Juk rytai kaskart raudoniu verkia),
Glausi drėgną skruostą prie peties
Atidavus nakčiai savo alkį.
Tebūnie, sakysi, tebūnie,
Viešpats mus prakeiks ir vėju barsis.
O, dangau – granito akmenie,
Savo maldą aš ne tau ištarsiu –
Meilės Žemėj niekas neatims,
Čia nėra dievų – lai žmonės teisia...
...........................................................
Mūsų vaikas niekada negims,
Nors kas naktį pas mane ateisi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): svetimaD
Sukurta: 2014-05-17 11:44:47
Svetimos meilės vagies išpažintis,bet nepaprastai graži šita išpažintis,su jūsų leidimu priglausiu
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-04-30 13:44:27
Niekada nesakyk niekada!!!!!
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-04-30 09:26:17
Eilėraštis, kaip meno kūrinys, žinoma, labai puikus, bet jame išdėstytos pažiūros nepriimtinos. Bet jei įkvėpimas leidžia sueiliuoti ir tokias mintis... Kur žiūri dangus ir t.t.?
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-04-30 09:14:40
Adekvatus pavasario šėlsmui...realybė pinasi su sapnais...jausmingas
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-30 07:36:07
Išnešiotas kaip vaisius ir skaudus. Tikra tėvystės apraiška.