Gera tavo plaukuos, nepaprastai gera –
(jų kūrėjas – kažkoks Dievas)  
įsivėlęs pūko plaukelis sėdėjo
be nerimo, tartum ramiai, tik
galvojo: visgi, o kodėl čia šąla?
Ir kodėl nuo minties drumsčias rega?
 
Mintis buvo šiurpi:
(nes skaidrios upės gąsdina)
tavęs man reikia, aš...
pirmąsyk pastebiu, kaip ateina naktis.

(veidrodžiai tik nakties neatspindi)
 
Tačiau ne viskas tai, dalis tik maža:
toliau pagalvojo, kad naktis praeina,
plaukai nuslenka paskui laiką,
o pūko plaukeliai –
(amžinai vos matomi)
nebijodami išsibarsto

po visko.