Aš sapnavau, tu manęs laukei lietuje.
Pro vėjo gūsius degė jūržolės ir jūra.
Regėjau tavo apdarą – šviesi svaja,
Tu panaši buvai į geismo burę!

O vėjai, vėjai staugė pratisai,
Ir bangos jiems pritardamos riaumojo,
Lyg debesys tau draikėsi plaukai –
Sapnų ūkuos mano širdis raudojo,

Nes aš buvau tik balsas, tik akis,
Praradęs dovaną prisilietimo,
Suplėšytas kaip bangos į dalis
Skeveldrose sudužusio likimo...

O tu manęs vis laukei lietuje,
Nuleidus galvą, ašaros tekėjo
Per tavo skruostus, plaukus... jų gija,
Pavirtusi į žalsvą sparną vėjo,

Vos lietė mano širdį, o dangau,
Kaip man iškęsti šią likimo griūtį?!
Svajone mano, negaliu daugiau
Šioj žemėje tik jūros aidu būti...

Bet ir nebūti aš jau negaliu,
Šviesioji mano deive stebuklinga,
Kai manęs lauki tu sapnuos gėlių,
Ir jūržolių svajonėm vėtroj sninga...