Kad pasemčiau tylos, ar turiu dar į ką atsiremti — 
paukščio balsą, platybę dangaus ar akis,
pilnas liūdesio vakarui pradedant temti,
tuštumos sparnui bandant į širdį atklyst?

Neturiu jau kažko, gal didesnio už medį, šviesesnio už saulę,
neturiu nė krislelio sparnuotos godos,
tik dienų, kur praėjo beaudžiant tau meilę
iš sapnų, iš svajų, iš giliausio šaltinio, ilgiuos.

Gal ne viskas taip tuščia, ne viskas praeina,
gal šešėlis nedings — mane vis lydės,
gal dar sieloj giliai nešuosi aš dainą — 
ji vienintelė ves lig šviesiausios žvaigždės?