Užliek, skandink, o jūra nesutramdomoji.
tavo daina narsioj širdy lyg muzika aidės.
Skambėk gyvybės syvais, galybe išdidžioji —
narsiuosius savo sūnus namolio parlydėk.

Žaliais puriais šilkais dabinta ryto saulė
ne kartą dar pajūrio goslias akis žavės.
Sūrūs tavo atodūsiai — iš pat tamsiosios gelmės —
blizgias kriaukles ridens ir laimės palinkės...

Baltais putų karoliais tau kūnas apibertas
ir baltosios žuvėdros į juodą gelmę ners.
Audros šaukliai lyg sūnūs, panūdę tavo rankų,
tavąsias ašaras vėl gintarais pavers...