Vieną šaltą žiemos vakarą (jei taip galima pavadinti anksti pradėjusią temti popietę) Erekcijus Pernosius sumanė pasivaikščioti aplink savo penkiaaukštį. Vos nubidzenusį iki artimiausio kampo jį apsupo grupė dar nespėjusių apsiplunksnuoti jaunuolių.

– Duok degtukų, – įtartino mandagumo tonu kreipėsi vienas jų. – Ir kuo greičiau, griuvena.

– Tai kad nesinešioju…– neleistinai netyčia išsprūdo Erekcijui, ir taip jis pirmą sykį skaudžiai gavo į vamzdį.

Visą naktį Pernosius niekaip neįstengė sumerkti akių. Vakuuminėje (smegenine jo kiaušo net neišdrįsčiau pavadinti dėl smegenų, kaipo tokių, nebuvimo) blaškėsi patirtos nesėkmės priežastys. Padaręs nemirtingas išvadas, sekantį vakarą jis linksmas išspyruokliavo su degtukų perpildytomis kišenėmis. Bet ir vėl užsidirbo į vamzdį, nes nepasiėmė tuščios dėžutės su brėžykle.

Trečią vakarą Erekcijus Pernosius persiutęs išmaurojo su diplomatu degtukų dėžučių, kišenėn dėl viso pikto šiaip ne taip įsigrūdęs didelę dėžę virtuvinių. Ilgai dvejojęs, nutarė apsirūpinti ir „Prima” – bent jau taip tikėjosi užbėgti už akių galimoms „beplunksnių” provokacijoms. Šį kartą jis gavo į vamzdį todėl, kad net neprašomas kaišiojo savo šniaukalus su degtukais visiems po nosimis, išdidžiai kartodamas: „Šiandien visus vaišinu aš”.

Galų gale Erekcijaus kantrybė trūko. Todėl paskutinį vakarą išeidamas jis tepasiėmė vien tik sugedusį elektrinį žiebtuvėlį dujinei viryklei pridegti.

Nuo to karto tamsiais žiemos vakarais Erekcijus Pernosius slampinėja absoliučiai ramus. Dabar jis tvirtai žino, jog turės jis degtukų ar ne, nešiosis su savimi žiebtuvėlį ar ne, – teks vis vien gauti į vamzdį.

Voldemaras Zacharka