Vieškelių vingiuos gyvenimas išnyksta,
banguojančioj jūroj, audrų sūkuriuos,
nebūtyje sustingsta tarsi ledo luite
ar kažką palikęs vienas vinguriuos.
Laikas pagavęs primeta pakeleivį,
švytinčiu veidu, spindinčiomis akimis,
gaudantį vėjus lyg klajojantį oreivį,
su naujomis mintimis ar blankiomis.
Uždari išminties lobynai atrasti ne visi, 
kur slypi perlai ne trykštanti purvo lavina,
švelniai ošiantys, nykstantys ąžuolynai:
minčių pasaulis — aušra ir sutema.
Minčių pasaulyj tiesa ir melas užgimsta:
jie tampa gyvenimo kryžkelės rodykle, 
išgydo, o gal sunaikina jautrias sielas
ar išlieka dvasinio pasaulio vertybe.
Atradai prasmę gyvenimo vingiuos,
ją papildei išgirsto žodžio svarumu,
klajojai beieškodama didingo turinio, kol
suvokei: gyvenimas ryškus paprastumu.

Ką suradai vieškelio vingiuos, kauburiuos,   
nes atkakliai ieškojai gyvenimo prasmės
ir nesitikėjai, jog pakelėje lūkuriuos —
šalia ramiai savas mintis šnabždės?..
Aplinkoje viskas lengvai vinguriavo,
lyg pavasario upelis, nešdamas žinią,
ieškojai saulės spindulio paramos,
nes bridai per ankstyvą rasotą pievą. 
Ėjai bijodama numinti gėlės žiedą,
lenkei pakelės pramintus takus,
jausdavai — per skruostus rasą rieda:
paklysdavai — vidinis pasaulis neramus.
Gyvenimo giesmė pati nuskambėjo —
to laikmečio akordai — tolimi ir svetimi,
su ilgesiu laukei pralekiančio vėjo —
žmogus, žemė ir saulė visad su tavimi.