Ką sako tulpė akmeniui, man nesuprasti,
Tačiau tikiu, kad kalbasi abu
Gal apie tai, kur burtų raktą rasti,
Juk taip norėtų jie nuskrist paukščiu.
Nuskrist, nutūpt į aukštą klevą,
Kai jis pirma žiedais, ne lapais pasipuošia,
Arba ir dar toliau, į pušį žalią,
Pernakt klausyt, kaip senas miškas ošia.
O gal ir patys giesmę užgiedotų,
Iš pančių tylumos kankinančios pabėgę,
Arba lakštingalą šermukšny atkartotų,
Palikę aušrai valandą bemiegę.
Gal ir akmuo žmogaus balsu prabiltų,
Priglaustų vėlei tulpę švelnią,
Iš amžių jausmą, gėlą prisimintų,
Neišdainuotą kario meilę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-28 00:27:58
Pirmoji eilutė labai maloniai nuteikė, taip ir pamąsčiau, kad jos tema poezijoje neišsemiama, turbūt visais laikais vienaip ar kitaip ja bus galima varijuoti. Paskutinis posmas ypač su Salomėja Nėrimi kalbasi...