Iš esmės nesupratau, kodėl tai išdėliota eilutėmis... Jei tai baltos eilės, tai reikėtų daugiau svorio.

Prisiima kaip jautresnė laiško ištrauka (tereikia tekstą proziškai ištiesinti į vieną eilutę):   „Ne, dar vis nenutilai, – širdies tvinksniai aidi, kartojantys atbundančios  gamtos garsus, – nori pasveikinti  saulės spindulį ir pargrįžtančių paukščių būrius. Betgi tu jų negirdi, nes – toli ir tik mintyse su jais gyveni, o tikrovėje žvelgi į smoge skendinčius miesto stogus. Eini pilkuojančia gatve blankia, nors besišypsančios saulės spindulys tave lydi. Kodėl jo nejauti – nes dūstanti siela nieko nejaučia net atbundančios gamtos gyvybės kvapų, – ir nematai  skruzdės, keliaujančios pramintu tik jai vienai žinomu taku? Gal pažadink ir savyje gyvybės lašą – greit švelnūs medžių lapai suvirpės, išgirdę pavasarinį žemės atodūsį, verkiantis dangus nuplaus jų liūdną būtį ir dovanos švelnius gyvybės syvus... O sieloje seniai pramintas liūdesio takas tau niekada nesužaliuos – pasiliks lyg sutryptas daugybės gyvybės pėdų širdyje ir jausmuos...“

Ne vienas gamtos ramybę sieloje nešiojantis žmogus net ilgus dešimtmečius gyvendamas mieste nenuslopina savyje gamtos kuždesių ir mūrai kuo toliau, tuo labiau slegia sielą. Labai tikroviški vaizdai.