Jau maniau — nubaidžiau,
Ir daugiau man jausmų nebedrumsi
It prekeivės ledais
Horizonte prapuolęs drugys
Nė nelietęs žodžiu
Kelsi sieloje peršulį. Gniaušiuos į kumštį,
Bus labai patogu apsimest,
Kai paklausi: „Sužvarbus drebi?.."
Kad žinotumei, kaip
Aš ilgėjausi, laukiau to virpulio!
Bet praradusios amą
Drovėdamos lūpos tylės.
Išsirink, jei gali,
Iš savęs mano sielą ištirpusią.
Kas uždraus paslapčia
Susikurti tave ir mylėt?
Išsprogdins gal jausmai?
Negi staugsiu kaip vilkė ant kalno?
Neskysiu, šiukštu —
Argi meilė yra nuodėmė?
Tiktai būsiu gyva —
Vėl pavasaris gyslomis alma,
Po žieve pumpurai
Tuščiažiedžiais sumojo švytėt.
Dar pabūk, nenuskrisk — 
Atsigniauš švelniai paliestos rankos,
Išsiverš iš gelmės jei ne žodis — 
Atodūsio garsas kimus.
Dangumi tavęs link
Šiandien debesys skrenda ir skrenda.
Ar nors vienas iš jų 
Ir palaimint, ir merkti pratrūks?
Nežinau. Nesvarbu,
Nes išmokau turėt nesisavinus — 
Jeigu jausmas švarus,
Neprislėgs, nesupančios, neverš.
Man kantrybės pakaks
Tapti samana apvilktu akmeniu,
Kurs žvitresnėms akims
Tik primins siluetą moters...