Ilgai aš prie tavęs ėjau,
Vyšnele mano.
Džiaugiuos, kad vėl matau
Prie seno namo.
 
Balta balta, kaip ir tada
Paikoj jaunystėj,
Kai vėjas kvietė bėgt,
Į tolumas nuklysti.
 
Ir kas gi neklausys
Valiūko vėjo,
Kai žydinčiais laukais
Pavasaris skubėjo.
 
Ir taip kasmet viliojo,
Kas kartą juo tikėjau.
Rodos, kartu šėliojom,
O metai ėjo, ėjo.
 
Tik tu vis laukei, laukei...
Iš kur tokia kantri?
Rytais drobe išplaukdavai,
Kaip pasakoj graži.
 
Vyšnele mano,
Aš prie tavęs, matai?
Man tik plaukai pabalo,
O tau — žiedai