Į tylą krinta skiemenys lietaus,
Palikdami ant stiklo šliužo brydę.
Šilkiniai kuždesiai skirti ne tau,
Į mano liūdną vakarą atklydę.
Kad prikuždėtų vasaros spalvų,
Į purpurinį pavakario veidą.
Kad per atstumą spalvomis drugių
Nupieštų ilgesio švelniausią gaidą.
Nubėgs per pievas liūdnas atspindys,
Lašnodamas rasom į mano delnus.
Tu nelauktai pabelsi į duris,
Akių drugiais šalia plazdėsi švelniai.
O stiklan kužda skiemenys lietaus,
Ir traukiasi ilgi atstumai šuoliais.
Kol pro ažūro šydą pamatau
Tavas akis — akis neužmirštuolių.