Tu nurimk, ilgesy...
Byra tyliai blakstienos ir lieka tavy...
Sustok, nesiūbuok po langais,
Kada vėjas ramiausiai ilsis.
Kuždėk širdimi, ko ilgies ir ko ieškai many?
Krenta perlo lašeliai ant žemės takų
Ir suvilgo vienišą širdį.
Pakuždėk, kiek dar liko jėgų
Skausmą savy sutalpinti?
Bunda žemė po tavo sparnu,
Byra džiaugsmo spingsulės
Lieka vienišas takas – per lauką brydė
Ir ilgesio laiškas many...