Sėdi puotoje, kurioje daug valgių, bet
Tu nealkanas. Lubos aukštos, nepriekaištingos,
Sodas už lango, o tau tiesiog trūksta oro,
Girdi muziką, bet jauti jos netobulumą.
 
Ar žinai kodėl? Nes gyvenimas gyvas, o čia teatras...
 
Įvairiausių dydžių kreivų veidrodžių karalystėje
Bėgiojo tai į priekį, tai atgal skirtingi klounai,
Vieni su lagaminais, kiti jau ir su švarkais,
O kokiais tikslais, vien dėl juoko išgirsti reikėjo.
 
Atkeliauja ponai į gyvenimą laimės pirkti,
Galvodami, kad vaikščioja kitokia žeme.
Mano, kad saulę, vėją gali suprasti tik jie,
Bet nesupranta, nuspręsdami, kad nereikia...
 
Ir pakabina stiprią lempą migloje.
Šviečia labai ryškiai tiek man, tiek tau.
 
Kur eini, žmogau?
Ne ją reik imt,
Ne jos link tau eiti reikia...
 
Visame pasaulyje yra tiek unikalių žmonių,
Turėtumei žinoti, jog vienas iš jų — tu.
Pabandyk prasmės savo kelyje paieškoti,
Draugus prisimint: Tiesa, Grožis, Išmintis...
 
Stebisi ponai, kad šypsenos nieko nekainuoja...