Trumpa akimirka ilgos dienos
pakužda tau į ausį – žadink mintį –
ji greit užmigs ir amžinai miegos –
gyvenimo ritmo nebepajausi?
Gal gerai – taip turėtų būti –
tu ilsėsies sielos ramybėj –
nesusidauši prasilenkdama į kliūtį –
pasiliksi kuklioj būtyje savoj.
Juk Ir dabar esi nykioj tyloj,
tik gyvenimas įsikibęs dar tampo ir
laiko nustumta blausioj dauboj,
o tu nebepagauni norimo tempo.
Į viršų iškilti atimti laiptai –
esi lyg paukštis, besiblaškantis narve,
danguje mirksinčias žvaigždes skaitai,
nepamatuotai be gailesčio teisi save.
Deja, pasilikai už laikmečio ribos,
nes negali paklusti gyvenimo ritmui,
tebeieškai neužpildytos dėmės baltos –
pagaliau kur tas šapelis įsikibimui?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-24 14:22:17
Tarp eilėraščio, prozos ir galbūt repo
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-24 13:07:08
Mintys tos pačios peršoka iš vieno Autorės teksto į kitą, o tai reiškia, kad jos itin nerimastingas. Deja, garantijų rašto gimstant niekas nė vienam neduoda. Linkiu atrasti atsakymus į visus klausimus.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-24 12:29:00
Iš pradžių pagalvojau, kad kalbamąsi su iškeliavusiu anapilin, po to supratau, kad gal dar ne. Tačiau čia ,ar ten tos akimirkos yra labai svarbios mums visiems. Man kūrinėlis gražus, tik truputėlį liūdnas.