Šalčio, pykčio, netiesos
Atmintis neturi.
Vėjas praeitim alsuos –
Atsivėrė durys.
Kvapas toks svaigus... Žiedų
Sodo vakarykščio?
Šalia vyšnių stovi tu...
Ar atgal sugrįžčiau?
Nežinau, nes taip toli
Liko mūsų sodas –
Slėpė metai keturi
Rytmečius rasotus.
Augo medžiai jau kiti,
Šakos kitos augo.
Ak, kodėl mane verti
Dar kažką išsaugot?
Šiltas pūstelės pietys,
Tyliai versis durys –
Sodo žiedlapiais lieti,
To, kurio neturim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2014-04-27 23:48:11
Vykusi
kūrinio lengvumo ir skaudesio jame
lygsvara...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-04-24 17:20:03
Taip lengvai sulingavo, pakvipo eilės...och, tie sodai - prarasti ir neatrasti...bet, saugomi.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-24 13:00:39
Be galo gražu, kiek skausminga.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-04-24 09:49:51
Svajonių sodo vartai atviri...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2014-04-24 09:05:34
Pasivaikščiojimas po praeities sodus - dažno svajotojo užsiėmimas. Jausmingai ir taikliai.
Vartotojas (-a): Nikole Bergman
Sukurta: 2014-04-24 08:00:55
Ai, kaip giliai liečia širdies stygas, tiesiog užkabino...krentančios į širdį eilės....