Liejasi iš sielos
Kaip lašai nuo žvaigždžių.
Kvepia piktybės gėlės.
Kada surasiu ko trokštu ir ko geidžiu?
Klajoja po rūką kaip vienišos gaidos,
Ištrūkusios iš sielos gelmių.
Virš bedugnės migla išsisklaido.
Šaltą rudens rasą rieškučiom semiu.
Tegul išplaukia iš sielos,
Išsilieja degančiam rūke.
Nušalusios lūpos pamėlo,
O klajonė buvo ne ta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-23 14:23:00
Nesušukuoti tie jausmai, neišbaigta forma trukdo skaitantiesiems juos pajausti... o gaila, nes ypač piktybės gėlių aliuzija labai intriguoja.
Pirmos trys eilutės stiprios. Ketvirtojoje numesčiau pradžią: kada surasiu.
Po rūką klajoja vienišos gaidos
Iš neaiškiausių gelmių,
bedugnės migla išsisklaido —
rasą rieškučiom semiu.
Čia tik šiaip kažkokie pamėginimai. Mano siūlymas toks būtų, galima priimti ar atmesti... Kartais nebijoti to, kad atrodo, jog prarandi dalį informacijos. Kartais įdomiau, kad pasakyta ne viskas, o lieka tik fragmentas. Kartais tas fragmentas būna stipresnis ir kalba daugiau