Nuo ryto ankstaus dūzgia klevo žiedynuose
Nektaro laižytojų alkstantis spiečius,
O grumstas pakirdęs daigelį vadina
Pabusti, išsprūsti, bujoti, klestėti.

Suglamžyto lapo tik būsima vėliava
Į erdvę vėjuotą šilkų klostę iškelia.
Trumpėja ir traukiasi tamsūs šešėliai
Tokie reikalingi dulkėtoj šalikelėj,

Bet spindulio strėlės jei pakerta kojas,
Kažin, ar pataikai į judančių ritmą?
Ilgai prie atgulusio nieks nerypuoja -
Netenka jei vieno, ištraukia greit kitą.

Užtruksi - aptrauks tarsi akmenį samana,
Klibėk pavaitodamas - ginkis pelėsių.
Tas žydintis klevas ar sapnas, ar pramanas?
Dar eisiu minutę po juo pastovėsiu,

Kad mano svajonės kaip dūzgiantis spiečius
Pažadintų dar tebesnaudžiantį kraują.
Girdi? Tai gyvenimas stverti jį kviečia,
Atkišęs kaip lobį pavasarį naują...