Čia viskas taip pat. Vaiski ramuma,
Nubėgantys Nemuno toliai,
Paslaptinga gelmė, jos galinga jėga
Ir švelniai žaliuojantys kloniai.
 
Karklo krūmai, pernykštė žolė,
Sauso dumblo smelkiantis kvapas
Vis tas pats, nors upės tėkmė
Laiko naštą vis neša ir neša.
 
Raiba antis žydram vandeny
Ta pati, tarsi ir prieš metus,
Lėtai supas švelnutėj vilny,
Man palikusi saugot krantus.
 
Gal ir aš čia toks pats? Basakojis, nustebęs,
Kur pavasaris nunešė lytis?
Kur jis gavo dažų nudažyt žaliai žemę,
Kad gali ja taip džiaugtis, dairytis?