O mintys,
bemiegių naktų karalienės,
jūs pažvelgiat ten,
kur dulkių klodai stori,
apnuodijat sielą, protą,
paliekat išsekusį kūną.
Jūs ten,
kur vizijų kontūrai migloti,
atrandat seną paslapties giją,
išgirstat upokšnio čiurlenimą tylų,
vėjo dainą medžių šakose,
atlaisvinat proto vergiją ar
paskandinat nežinomybės miglose.
O mintys –
nerimstantis protas,
tarsi audroj esat putota jūra, 
deja, be jūsų pasaulis miglotas
ir galvoje nyki, bedvasė tuštuma.
                                                 
Kai pavargęs kūnas užmiega,
kankina sapnai – pasąmonės tvarinys.

Naktis praeina, mintys, laikas nubėga,
lieki mažytis, menkutis kankinys,
išsekęs — nemigos nugalėtas
apsuptyje nakties, minčių pasaulio —
džiaugiesi — nušvito saulėtas rytas,
ir tu nepasuksi į šalį nuo numinto takelio.