Tolstu nuo savęs — šaknų neliečiu,
nes pralaimėta gyvenimo kova,
pavasaris parneša gyvų spalvų,
o tau neliko nieko, kas nelytėta.
Parskrido paukščiai, atgyja medžiai,
būna dienų — norėtum išskristi toli,
prisiminimų grandinė iškyla vaizdžiai,
prigesusiose mintyse žodžius stukseni.
Ir nebeskrieji su vėjo gūsiais,
spindulio negaudai delnuose,
tik sugrįžtančiam pavasariui moji,   
nors jo aido negirdi net sapnuose.
Sudužusios vilties šukės pabiro —
nesulipdysi kaip prabėgusio laiko,
mintys tarsi beržo šakos nusviro —
nebegrįši užžėlusiu senuoju taku.
Širdyje paliko skaudžios žymės —
užmaršties šydu storiausiu dengi,
beržo šakose supasi sūpynės,
tad su šia vizija ir nutolsti, nueini.