Kai smerkiamai žiūri į juodvarnį,
Manai, kad jis gyventi nenori?
Kam laikyt pasitikėjimą suodiną?
Kapo lentoj neiškals „Memento mori“.

Dienai traukiantis atsiveria prarajos.
Paniekos juoko niekad nebus mažai.
Mažųjų ciklopų motina bara juos.
Svaigina paruošti karo dažai.

Paklausyk, kaip rūgštys ėsdina metalą,
Kaip bet kur pragraužia dvokiančias skyles.
Priprasi – tai tavo širdis taip kala,
Arba išmest gali – maitvanagiai sules.

Kasdieniai įvykiai – kaip mazuto balos:
Nėra dienos, kad neišsiteptum.
Vėjyj vaitojas skaldomas metalas,
Ir „reikia būti tokiam, kad gailėtis netektų“.