Kokio griausmo žarstyti senokai ataušusius pelenus?
Ta gumbuota uola - vakar tryškus fontanais lava.
Kur tu dėsi mane - ištuštėjimo apmaudu geliančią?
Nors tyliu, nors šnabždu, nors rėkiu, bet lieku tolima, svetima.

Suodžiai graužia akis, vaizdiniai it migloj susilieja,
Net priglusti baugu, jei plovimui reiks upės vandens.
Ar negaila, sakyk, kada nupučia pelenus vėjas
Ir jokios kibirkšties, nieko, nieko, kas gali rūsent?

Iš atokiai stebiu - striuką nuorūką primina batas,
Ji dar smilksta žolėj lyg nuvylę tušti pažadai.
Tai ne tu - ilgesys graužia kirminu menką sveikatą.
Tau namuos nejauku? Ar todėl pats purvu aptukai?

Tu suaugęs, žmogau. Būk dryžuotas, languotas ar juodas,
Neisiu vandeniu liet arba plėšt nešvarių marškinių.
Jei ugninis vanduo užgesino dar buvusį protą,
Argi verta ieškot arba kryžiui, ar karstui vinių?

Jau knarki, negirdi. Rytą būsi irzlus, pagiringas.
Aš norėsiu ištirpt, tu dairysies, kur mano kaltė?
Tie šalti pelenai tarsi sniegas į plaukus sukrinta.
Iki šiol nežinau - gal tylėt, gal šnabždėti, gal rėkt?..