Kur viltys, svajonės — ryto aušroj
išnykot kaip sapnai, nes 
buvot tik minčių klajonės, kurios
pasiklydot tamsoje?
Gal neišnykot, šalia dar esat,
primenat nuveiktus darbus —
sieloje teatrasti tuštumą
ir sudegusio laužo anglis.
Nejaugi neliko nieko,
plaukiojantys tušti sapnai,
ramybės skraistė ant pečių nukrito,
ir nutolstantys neaiškūs aidai?
Svajonės — tarsi miražai:
artėjam — jūs traukiatės tolyn —
gyvenimo miražai nuvingiavo,
liko laikas su niūriomis dienomis.
Deja, laužai užgesę — likus saujelė  
nykių pelenų, toliau budime
nakties tamsoje,
gal užklydęs vėjas įžiebs
ugnies kibirkštį naują —
deja, tuščias bemiegis egzistavimas...
Ir toliau laikas veda, laikas palieka —
mūsų žingsniai lėti — neskubam,
neaplenkiam nieko —
laiko ribos pažymėti.