Valdovui litui

Santrauka:
Tolimi atgarsiai dar vis aidi mūsų krašte,
tik, deja, ne visų širdyse...
„Lašas po lašo ir akmenį pratašo“ —
dedant litą prie lito, galima sukraut turtus,
apie lito didybę daug pasakų rašo,
svarbiausia mūsų gražuolis stabilus.
 
Didžiavomės savo brangenybe,
dabar vargšas, nušiuręs slepias pašaliuos,
prie euro pririšę šaukia jo „prakilnybe“ —
šis tūno sosto papėdėje, „pilių“ šešėliuos.
 
Išlįsk, taurusis, gana tūnoti,
parodyk vasalams, koks galingas esi,
sėsk ant žirgo, teks į kovą joti,
juk savo pirmtako galią tęsi.
 
Pirmtako vasalai buvo garbingi,
brangindami valdovą sukrovė turtus,
šiuolaikiniai — klastingi nemokšos,
greitai pavers į makulatūrinius skutus.
 
Tad kuo greičiau išlįski iš sostų šešėlio,
iš kojinių, didelių kišenių, seifų uždarų,
tau nebeliko pasirinkimo kito,
parodyk — gali gyvent be kažkokių naujadarų.
 
Deja, viskas priklauso nuo tavo vasalų,
todėl nesąžiningas rankas degink ugnimi,
išnyk iš apsukruolių uždarų kvartalų,
tu stebuklingos galios dar turi.
 
Kaip tave išgelbėt, kaip tave išvaduot,
atgimęs buvai mums kaip švyturys,
negalim leisti tave sunaikint, palaidot —
buvai pirmosios Lietuvos karys.
Rena

2014-04-15 10:52:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2014-04-16 12:13:36

Užmanymas lyg ir neblogas, tik išpildymas – ne ta linkme.
Nenoromis priminė barzdotą anekdotą:
– Atsiprašau, aš bet norėjau kaip geriau...
– Nereikia kaip geriau. Reikia kaip reikia!

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2014-04-15 14:58:46

Pinigo kaip valstybingumo simbolio idealizavimas? Pavojingai laviruojama, nes koks bebuvęs pinigas pirmiausiai bučiuoja kojas Aukso Veršiui. O čia taurumo nė su žiburiu nerasi. Kažin, ar ant deramos galvos yra dedama karūna?