Pavasaris prabėgo, pripėdavo,
Pėdutės baltos, žydros ir geltonos.
Paglostė ievą — toji sužaliavo
Gražuolio klevo, ąžuolo pašonėj.
 
Upelis krykščia, purslais plukes taško —
Pavykite, jei galit, nepavysit!
Tik aš žinau į plačią upę kelią,
Kur nuplaukė žiemos sukaltos lytys.
 
Užslinko debesys lietum įmirkę.
Tik kam tą naštą toliais nešti?
Visur laukai, miškai, tos pačios pirkios,
Visur ją galima pamesti.
 
Kažkur perkūnas subildėjo, gal ką barė,
Gal liepė debesim į priekį irtis,
Kur pievos vis dar pilkos, dar ne žalios,
Ten visą vandenį ant jų išpilti.
 
Tik veltui nerimavo, veltui barė,
Pavasario visur prabėgt suspėta,
Ką lietė rankomis, kitur pėdavo,
Visur gėlių pražydusių prisėta.