Senas gluosnis

Jis taip sulinkęs... akys išvarvėję,
Bet mato jos giliai net tamsoje.
Nors jau parklupdamas jis man užstoja vėją
Rudens šalnų nurėžta krūtine.

Bijau, kad vienąkart nuo jo nugręžus veidą  
Ir atsisukus vėl... jau rasiu tik rasas,
O seno gluosnio lapų žalią aidą
Naktin smiltynų žvaigždės nusineš...

Žaizdotas gluosnis

Visas kūnas, gyvas kūnas – vien žaizda.
Tavo skausmas netelpa į širdį,
Nors dejonės net  tyliausios niekada
Ir pajuodę debesys negirdi.

Vis srovena tavo kraujas žalias
Lyg pasaulio alpstanti gėla,
O dulkėtas balto skausmo kelias
Amžinai svajos sparnų šalia...

Liūdnas gluosnis

Prie krūtinės taip karštai glaudi
Pakelių dulkėtą pilką akmenį.
Pagriovių ir žvyrkelių arti
Daug čia pėdų užpustytų atmeni.

Daug paslėpęs po šiurkščia žieve
Ir įmūrijęs jų daug į savo kūną,
Liūdesiu sidabriniu nakčia
Pašauki įmigusi perkūną,

Kai vienatvės paukščiai pilnaty
Praskrenda virš geismo okeano –
Liūdesy, akmens rasos arti,
Lliūdesy, balčiausioj rožėj mano...